Kasmet šią dieną, kai ankstų rytą darbe pasitinka gėlės žiedas vaiko rankoje ir tylus mamos kuždesys mažajam į ausį:  "Sakyk, sveikinu su mokytojų diena", bandau sulaikyti juoką ir šypsodamasi tiesiog džiaugiuosi tuo, kuo esu.

Šią dieną mintimis grįžtu į savo vaikystę, mokyklos suolą, universiteto auditoriją... prisimenu savo Mokytojus... deja, ne visus... ypatinguosius. Kodėl būtent juos? Bandau sau atsakyti. Prisimenu juoką, kuris man reiškė, kad su manimi smagu... švelnų žvilgsnį ir nuoširdų rūpestį... tylą, perpildytą kantrybės, nors, atrodo, tąsyk turėjo garsiai pasakyti: "sėskis du"... nuostabą veide, įvertinusią mano pastangas... begalinį norą padėt suprasti, kad geriau išmokčiau... pamoką kai supratau, kad labai svarbu būti teisingu... išmintį ir tikėjimą manimi, kad aš galiu. Už tai esu visiems labai dėkinga. 

Šią dieną nuoširdžiai tikiu, kad savo ugdytiniams kuo nors tiek Jūs, tiek aš, būsime ypatingi... 

  

Vis dažniau pagalvojame koks ruduo niūrus. Lietaus ašaromis verkiantys langai kartais slegia, kartais - ramina. Kartais ruduo toks iki  skausmo  liūdnas... toks gražus savo spalvomis ir bauginantis laukiančiais darbais. Nuo jų mintimis bėgame, bet jie užgriūva mus taip  staiga  kaip liūtis ir  būtinai tądien, kai namuose pamiršome skėtį...

Ruduo visada kelia nedidelį nerimą. Jame visada yra kertelė nežinomybei... ką  naujo pasiūlys nauji mokslo metai... kokio naujo kelio link pasuksi... ką naujo suprasi... kuo pasidalinsi. Linkime Jums įkvėpimo darbams ir naujų atradimų... ruduo atrodo toks įprastas, bet toks neatkartojamas savo spalvomis...

JSN Solid template designed by JoomlaShine.com